Ridikiulis

Danny Scheinmann. Gyvenimas trumpas, meilė ilga (ištrauka)

Sąmonė po stipraus smūgio į galvą – tarytum namai po uragano: neatpažįstamos skeveldros, skutai ir šipuliai. Tarp nuolaužų draikosi prisiminimų skivytai. Visos šukės tebėra čia, nepasimetė nė trupinėlis, bet kraštovaizdis toks iškraipytas, kad, užkliuvusios už vienos ar kitos atplaišos, smegenys nebepajėgia atpažinti, kas tai yra ar su kokiomis kitomis detalėmis dera. – Kur Eleni? – Muerta, – sako gydytojas. Leo akys užsimerkia; stingdomas keistos ramybės jis stebi, kaip jo link švilpia sviedinys. Tai paskutinis žvilgsnis, dar akimirka – ir jis bus nušluotas nežinia kur. Kaip įmanydamas naršo smegenis, bet reginio neatpažįsta. Viską apgaubęs tirštas rūkas, jis įžiūri tik kelis miglotus, tartum ir matytus pavidalus. Muerta. Jis jau žino, kad ji negyva. Tuo metu, kai paklausė, dar nežinojo, bet kai išgirdo atsakymą, šis nuskambėjo tarsi patvirtinimas to, ko jis niekaip nepajėgė ištraukti į sąmonės paviršių. Kažkas blyksteli urduliuojančioje pilkumoje, vaizdas išryškėja staiga, kontūrai tampa skausmingai ryškūs. Eleni. Rudų akių žarijėlės, vešlių juodutėlių plaukų kupeta – kibirkščiuojančios energijos gniutulas, ji dainuoja. Dainuoja, be perstojo – jai tai tas pat, kas kitam kvėpuoti. Vieną tuoj pat užgesusią akimirką jis dar pajunta jos gaivą ir šilumą. Juodu buvo neperskiriami, lyg nedalomas atomas. Daugiau

Katharine McMahon. Sevastopolio rožė (I dalis, I skyrius)

Italija, 1855 metai Mes atvykome į Narnį vėlų sekmadienio vakarą. Nors viešbučio „Fina“ durys buvo užrakintos, vežikas prikėlė tarnaitę. Painiodamasi suglamžytų naktinių marškinių padurkuose, ji įnešė mūsų bagažą ir parodė miegamąjį, atsiduodantį neplautomis kojomis. Nora padėjo man nusivilkti apsiaustą ir nusiimti skrybėlaitę. Tada užpūčiau žvakes ir atsiguliau. Tolumoje šūkaliojo vyras. Matyt, įkaušęs. Užuot miegojusi, visą naktį tęsiau kelionę, tarsi vis dar būčiau sėdėjusi ekipaže, dardančiame prastais keliais, besidriekiančiais per Italijos lygumas. Tik išgirdusi, kaip laikrodis muša penktą valandą ir aikštėje girgžda vežimas, nugrimzdau į miegą, lydimą garsių moterų balsų ir į grindinį atsitrenkusio kibiro barškėjimo. Daugiau

Erich Segal. Meilės istorija (Love Story) (I skyrius)

Ką pasakytumėt apie dvidešimt penkerių metų merginą, kuri mirė? Kad buvo graži. Lakaus proto. Kad mylėjo Mocartą ir Bachą. Ir Bitlus. Ir mane. Kartą, kai ji mane šitaip suplakė su tais muzikantėliais, paklausiau, kokia eilės tvarka mus rikiuoja. Šypsodamasi atsakė: „Alfabetine“. Tąkart šyptelėjau ir aš. O dabar sėdžiu ir suku galvą. Kuo jos sąraše buvau vadinamas – vardu ar pavarde; jei vardu – būčiau po Mocarto, jei pavarde – įsiterpčiau tarp Bacho ir Bitlų. Šiaip ar taip, ne pirmas, o tai, nors ir kvaila, velniškai mane erzina: mat nuo mažens man kalė į galvą, kad visur privalau būti pirmas. Toks jau mūsų giminės bruožas, suprantate? Daugiau

Edith Wharton. Nekaltybės amžius (I knyga)

Buvo aštuntojo dešimtmečio pradžios sausio vakaras. Niujorko muzikos akademijos scenoje vyko operos „Faustas“ spektaklis. Dainavo Kristina Nilson. Nors jau sklido kalbos, kad kažkur, tolimame miesto pakraštyje, netrukus turi būti pradėtas statyti naujas operos teatras, kuris grožiu ir prabanga galės rungtis su didžiųjų Europos sostinių meno šventovėmis, aukštuomenė po senovei kiekvieną žiemą tenkinosi raudonomis auksuotomis, nors jau apšiurusiomis svetingosios Akademijos ložėmis. Daugiau

Paieška