Danny Scheinmann. Gyvenimas trumpas, meilė ilga (ištrauka)

Sąmonė po stipraus smūgio į galvą – tarytum namai po uragano: neatpažįstamos skeveldros, skutai ir šipuliai.
Tarp nuolaužų draikosi prisiminimų skivytai. Visos šukės tebėra čia, nepasimetė nė trupinėlis, bet kraštovaizdis toks iškraipytas, kad, užkliuvusios už vienos ar kitos atplaišos, smegenys nebepajėgia atpažinti, kas tai yra ar su kokiomis kitomis detalėmis dera.
– Kur Eleni?
– Muerta, – sako gydytojas.
Leo akys užsimerkia; stingdomas keistos ramybės jis stebi, kaip jo link švilpia sviedinys. Tai paskutinis žvilgsnis, dar akimirka – ir jis bus nušluotas nežinia kur. Kaip įmanydamas naršo smegenis, bet reginio neatpažįsta. Viską apgaubęs tirštas rūkas, jis įžiūri tik kelis miglotus, tartum ir matytus pavidalus. Muerta. Jis jau žino, kad ji negyva. Tuo metu, kai paklausė, dar nežinojo, bet kai išgirdo atsakymą, šis nuskambėjo tarsi patvirtinimas to, ko jis niekaip nepajėgė ištraukti į sąmonės paviršių. Kažkas blyksteli urduliuojančioje pilkumoje, vaizdas išryškėja staiga, kontūrai tampa skausmingai ryškūs. Eleni. Rudų akių žarijėlės, vešlių juodutėlių plaukų kupeta – kibirkščiuojančios energijos gniutulas, ji dainuoja. Dainuoja, be perstojo – jai tai tas pat, kas kitam kvėpuoti. Vieną tuoj pat užgesusią akimirką jis dar pajunta jos gaivą ir šilumą. Juodu buvo neperskiriami, lyg nedalomas atomas.
Sprogmuo jau visai čia pat, tuojau driokstelės. Atomo branduolio skilimas neišvengiamas. Pliūptelės atpalaiduota energija – galinga ir nevaldoma.
– Galiu ją pamatyti?
– No es buena idea.
– Kur ji?
– Čia pat, gretimoje patalpoje.
Tai – tarytum koks žaidimas. Gydytojas nenori, kad pacientas pamatytų žuvusią savo mylimąją – bent jau dar ne dabar. Tad sako: „Įsivaizduokime, kad ji – visai nežuvusi. Muerta – tik žodis.“ Žaidimas, kurio tikslas – nors šiek tiek sumažinti traumą. Leo kol kas sutinka plaukti pasroviui. Juk nežino, nei kur esąs, nei kaip čia atsidūręs. Neprisimena nieko, kas atsitiko pastaruoju metu. Žino tik tiek, kad myli mergaitę, vardu Eleni, ir privalo ją pamatyti, nors ir kas būtų. Jis jaučia gniaužiamą gydytojo paniką. Jei pats leis prasiveržti paviršiun bent menkiausiam požymiui, kad gali palūžti, gydytojas pasirūpins trūks plyš laikyti juos išskirtus. Tad Leo apsišarvuoja ramybe.
– Prašau, leiskite man ją pamatyti.
Gydytojas įžvelgia plieninį ryžtą Leo akyse ir, regis, atlyžta: galbūt vaikinas vis dėlto įstengs suimti save į nagą. Jis nieko nežino apie šiuodu jaunus užsieniečius. Net nenutuokia, koks stiprus ryšys juos siejo.
– Venga, – prataria tyliai, rodydamas duris.
Tik dabar Leo susizgrimba pats gulįs lovoje – matyt, buvo praradęs sąmonę. Žodžiai, kuriuos dar tarė sąmoningai, skirti Eleni. Kažkas vis dar pukši smegenyse, lyg karštas burbuliuojantis viralas. Kodėl gydytojas kalba ispaniškai? Klausimas kadaruoja jo mintyse lyg siūlgalys, kurio kitas galas nutįsta į neperregimą miglą. Leo trūkteli, ir siūlas ima vyniotis iš rūko. Atmintis tuojau jo ir įsikabina. Aš – Lotynų Amerikoje. Atvažiavau čionai su Eleni. Bet... kur tiksliau? Kas tai, Gvatemala? Ne, iš Gvatemalos skridome į Kolumbiją. Vadinasi, Kolumbija? Irgi ne. Jis smarkiau trūkteli siūlą. Ne, ir ne Kolumbija. Po Kolumbijos buvo Ekvadoras. Taip, Ekvadoras, o kas buvo po Ekvadoro? Kur turėjome keliauti toliau? Jis patraukia dar smarkiau, virvelė spūra. Peru. Iš Ekvadoro – į Peru. Kaip? Kuo važiavome iš Ekvadoro į Peru? Siūlas pokšteli, nutrūksta. Apie Peru – išvis jokių prisiminimų. Vadinasi, aš – arba Ekvadore, arba Peru. Veikiau – Ekvadore. Visai neprisimenu Peru. Jis tyrinėja nutrūkusį siūlą, bet nė nenumano, kur ieškoti kito galo, kad galėtų surišti. Stoviniuoja ant kiaurymės briaunos, bet kiaurymės dydžio kol kas neįmanoma nuspėti. Jis įsistebeilija į tuštumą lyg senatvinės silpnaprotystės kamuojamas karšinčius, kuris vieną prašviesėjimo akimirką dar sugeba suvokti, kad jo protas beviltiškai aptemęs.
Leo vargingai stojasi ant kojų. Galva važiuoja ratu, jis ranka prisilaiko lovos, kad nesvirduliuotų. Tankiai mirksėdamas stengiasi sutelkti žvilgsnį į plautuvę ant priešingos sienos. Vienas čiaupas įkyriai varva, tas garsas erzina; veikiausiai niekas netaisė jo metų metus, nes kriauklėje ruduoja didelė bjauri dėmė. Kad ir kur būtų patekęs, aplaidumas čia bado akis. Sienų dažai apsilaupę, kampai apraizgyti tankiais, niekieno nejudintais voratinkliais. Vienišas gekonas nuo lubų apžiūrinėja aplinką. Gydytojas, prilaikydamas Leo už alkūnės, išsiveda į koridorių.
Sustoja jie prie uždarytų durų. Leo žino, kad kitapus jų yra ji. Gydytojas stumtelėjęs atlapoja duris. Eleni guli ant lovos su ratukais. Mėlyni jos marškinėliai sutepti krauju, ranka persisukusi – matyt, išnarintas petys. Ir skruostas nubrozdintas. Pagaliau bomba, švilpusi artyn, rėžiasi į jį ir ištykšta. Kažkas jo viduje griūva, ir su griausmu išsprogsta tai, ką visa šitai reiškia. Kraujas nebevaldomai garma gyslomis, kliokdamas jo kūnu lyg upė, išsiliejusi iš krantų, kojos ima drebėti, težti ties keliais, kvapas stringančiais gurkšniais gergždžia galugerklyje. Širdis nebesusiurbia grįžtančio į ją kraujo, kol visai ištuštėja, skrandis susirakina, galingu srautu bloškia į gaubtinę žarną nesuvirškintas atliekas ir tik susispaudusi išeinamoji anga sulaiko visa tai viduje. Nosį užgula tąsios gleivės, akys beviltiškai mirksi, vaizdas liejasi nuo pasipylusių ašarų. Jis susmunka ant grindų, iš pačios gilumos išsiveržia švogždžiantis gomurinis riksmas. Slaugės, kurias nuo jo skiria bene trys palatos, staiga meta darbus ir sustingsta, lyg motinos, išgirdusios suklikus kūdikį. Iš visų pusių tekini subėga žmonės. Gydytojas uždaro duris. Minia ošia koridoriuje. Kai kurie iš susirinkusiųjų žino, kas atsitiko. Jie – liudininkai, jiems patiems šitoje ligoninėje teikiama pagalba. Jau senokai svarstė, kas bus, kai jaunasis gringas atsipeikės ir sužinos, kad jo mergina mirė. „Viešpatie Dieve, – kuždėjosi jie, – kai tasai vaikinas atsibus… baisu net pagalvoti.“ Tarę tai žegnojasi ir dėkoja Jėzui už tai, kad jiems dar lemta išvysti savo mylimuosius gyvus.
Leo kūkčioja bejėgiškai sukniubęs ant grindų. Dar niekada iki šiol nesijautė toks vienišas. Pražuvęs kažkokiame bevardžiame Pietų Amerikos miestelyje, gerokai apdujęs, nesusivokiantis. Jis stojasi, prieina prie Eleni. Švelniai paglosto jai veidą. Vis dar šiltas. Galbūt ji dar nemirusi, gal ją įmanoma atgaivinti? Jis dirsteli į gydytoją, akyse įsižiebia pašėlusio, niekuo nepagrįsto optimizmo kibirkštis. Gyvybės bučinys – galbūt bučiniu jis dar gali prikelti ją gyventi. Pirštais užspaudžia jai nosį, tada pražiodo, kiek įstengdamas pučia žūtbūtinę viltį. Dar sykį bando įlieti gyvybės pliūpsnį, ir dar, ir dar. Paskui maigo jai krūtinę, mėgindamas išjudinti širdį. Kumščiuoja vis smarkiau ir smarkiau. Žino, kad tai skausminga, suvokia, kad liks mėlynė, bet kito būdo tiesiog nėra. Kol galiausiai gydytojas delnu paliečia jam petį. Tačiau Leo jau užvaldytas klampios, nenusipurtomos vilties.
– Elektrošokas. Išbandėte elektrošoką? Na… choc electrico. Tienes?
– No hay, senor. Esta muerta.
Ji negali būti negyva, jis nė už ką tuo nepatikės. Tad ir nesiliauja mėginęs savo kvapu ją prikelti. Jis meldžia stebuklo – ir stebuklas įvyksta. Iš jos plaučių su švogždesiu išsiveržia silpna oro srovelė. To švogždesio jis nebeužmirš visą gyvenimą.
– Ji gyva. Ji kvėpuoja. Negi negirdėjote?
Gydytojas net nekrusteli. Leo staiga pagyvėja. Juk jam nė nereikia šito kvailo, tingaus gydytojo pagalbos, atgaivinti Eleni gali ir pats. Leo karštligiškai pučia jai orą – ir ji kaskart atsako jam iškvėpimu.
– Senjore, senjore, – gydytojas vėl uždeda ranką jam ant peties. Leo jo nepaiso, širdis daužosi, jam beveik norisi juoktis.
– Senjore, ji nekvėpuoja. Tik veržiasi atgal oras, kurio pats pripūtėte į plaučius.
Leo mėgina užčiuopti Eleni pulsą. Neaptinka nė menkiausio tvinksnio. Ir vėl garma į neviltį. Bučiuoja jai kaktą, kužda tuos kelis žodžius, kuriuos moka jos gimtąja graikų kalba: Matyamou, karthiamou, psychemou. Mano akys, mano širdie, mano siela.
Jis glosto jai plaukus, kaip kartais glostydavo miegančiai. Šiluma lėtai, lėtai apleidžia kūną. Dar minutė, ir jis jau staugia tartum šuo. Kiek laiko tai trunka – pats nė nenutuokia.
Senasis gydytojas, įsispraudęs į kampą, žiūri į jį. Pats iš paskutiniųjų tramdo ašaras, neketina leisti, kad asmeniniai jausmai nustelbtų beaistrį nešališkumą, kurio reikalauja profesija. Tik vėliau, kai grįš namo, jis ilgai raudos žmonos glėbyje, tvirtai ją apkabinęs, gerte gerdamas jos alsavimą, kvapą, meilę.
Žinia pasklido po ligoninę, ir minią, susibūrusią koridoriuje už durų, užvaldė nesveikas smalsumas, neretai apninkantis žmones, susidūrusius su svetima tragedija. Kažkas atlapoja duris. Jie mato sielvarto sugniuždytą vyriškį perkreiptu, papurtusiu veidu, o greta – nedidukę moterį, kuri išklypusiomis rankomis ir kojomis guli lovoje be gyvybės žymių. Visi lyg vienas aštriai įtraukia oro gurkšnį, akimirką jų veidai atspindi Leo veidą.
– Pasitraukite, eikite iš čia. Tai jums ne koks apsigimėlių spektaklis. Palikite mane ramybėj… – Leo užsikerta nebaigęs sakinio, balsas užlūžta. Žmonės koridoriuje išvydo pakankamai, dabar jiems gėda; kažkas uždaro duris.
Šis įvykis padūmavusioje jo sąmonėje įskelia neaiškią mintį. Kodėl aš atpažįstu šituos žmones? Jis atsigręžia į gydytoją.
– Kokia šiandien diena?
– Balandžio antroji, senjore.
– Balandžio antroji? – Jis karštligiškai naršo sąmonę, ieškodamas kokios nors sąsajos.
– O kur aš?
– Latakungoje, senjore. <...> Aha, štai ir tu. Džiaugiuosi. Noriu šį tą tau papasakoti, vieną istoriją. Eikš arčiau, čionai, prie pat lovos, štai šitaip. Nesidrovėk. Prisistumk antai tą kėdę. Nesibaimink, aš tavęs neužkrėsiu. Jei nori, gali užsikelti ant kėdės kojas. Štai šitaip. Neramu man dėl tavęs, Fišeli, jau kiek dienų nė žodelio nepratari. Tavo motina sakė, tai prasidėjo tada, kai tavo akivaizdoje išsivedė mane. Ką gi, kaip matai, aš sugrįžau; gal ir atrodau kiek labiau padėvėtas, bet vis dėlto grįžau, ir kitąkart manęs jau niekas neateis. Galbūt ir tu dėl manęs nuogąstavai, ką? Jūs, vaikai, dažnai būnate kur kas jautresni, nei mes, suaugusieji, norėtume manyti. Juk žinai, kad aš mirštu, tiesa? Nieko tokio, mano berniuk… jeigu nenori – ir nešnekėk. Nereikia tau nieko sakyti, nė žodelio. Tiesą sakant, aš nė tikėt nebūčiau patikėjęs, kad taip ilgai išgyvensiu. Mirtis metų metus mynė man ant kulnų. Dažnai ir prisivydavo: alsuodavo tiesiog į nugarą iš taip arti, kad ilgainiui praradau tokią savaime suprantamą mirties baimę. Man dabar gyvenimas ir mirtis – lyg du apsikabinę įsimylėjėliai. Neatskiriami. Negalintys ištverti vienas be kito… O, atleisk… kad surietė kosulys… prašau, paduok čionai… spjaudyklę… ak taip, ir nosinuką gal paduotum?.. Ačiū. Atsiprašau, žinau, kad negali net pažiūrėti į tą pusę, ar ne? Na štai, padėk vėl ant stalo. Kad tave, nejaugi iš tikrųjų taip bjauriai dvokia? O aš taip įpratau, kad nė nebeužuodžiu. Dabar klausyk. Jie atėmė viską… dirbtuvę… viską. Tačiau vieno dalyko net jie nepajėgūs pagrobti – mano gyvenimo istorijos.
Tad štai. Įsitaisyk patogiau. Noriu, kad įsivaizduotum skaidrų ir sravų upokšnį, tekantį per tankų mišką. Prie kranto atveda takutis, vinguriuojantis tarp medžių. Čia į upokšnį įsibridusios, ratu smygsančios uolos užtvėrė kelią srovei, tad telkšo tykus, ramus užutėkis. Ant akmenų sėdi vaikinukas ir mergaitė – nukorę kojas, teškendami vandenį. Niekas nežino, kad jie čia. Tai jų slėptuvė: čia gali pasikalbėti, pasėdėti susikibę už rankų. Vaikinas atsigręžia į mergaitę, mergaitė atsigręžia į vaikiną. Jų širdys tvaksi pašėlusiu greičiu. Lyg ir be jokios priežasties. Vaikinas delnais švelniai suima mergaitės galvą ir bučiuoja ją – pirmą kartą. Jos lūpos tokios minkštos lyg prinokęs persikas. Ant jo veido draikosi tamsių jos plaukų garbana, skruostą kutena plazdančios blakstienos. Juodu užsimerkia, jaučia, kaip aplinkui tęžta miškas. Jie kyla aukštyn, kartu su kregždėmis sklando vėjuotoje vasaros padangėje. Jie plevena žemyn lyg krintantys rudens lapai.
– Myliu tave, – kužda jis.
– Ir aš tave myliu, – atsidūsta ji.
Vos ištartus žodžius užgožia tekančio vandens gurgėjimas, srovė juos pasigauna, neša žemyn, į didesnę upę, kuri išplukdo į jūrą. Akimirksnis, amžiams įsirėžęs į atmintį. Bučinys slepia pažadą, nuo kurio jau neįmanoma nusigręžti.
Po metų tas pats vaikinas ir vėl atsiduria miške, per kurį teka upė. Tik miškas jau kitas. Šiapus upės – Austrijos ir Vengrijos armija, o kitame krante – galingoji rusų armija. Rugpjūtis, 1914-ieji, prieš mėnesį įsiplieskė karas, o vaikinas miške – aš. Mano rankoje – mergaitės man rašytas laiškas. Jis vos vos dvelkia jos kvepalais ir primena aną akimirką. Štai kaip jis prasideda:
Moricai, mano meile,
tu užkariavai mano širdį, ir aš jau niekaip negaliu liautis apie tave galvojusi…
Aš sėdžiu, nugara atsišliejęs į smėlio maišą, ir laukiu, kol mane užmuš. Aplink tvyro ramybė – laikina, trumpa tykumos valandėlė. Greta – geriausias mano draugas Ježis Ingveras. Šalia jo – Francas Kiralis, stambus, petingas, visų nemėgstamas vyriokas vengras, valstietis. Man iš kitos pusės – Piotras Baryslavas, toks geranoris lenkas iš Krokuvos, jis pernelyg tankiai mirksi. Ir dar kiti, daugybė kitų, tūkstančiai, bet tau jų vardų nė nereikia žinoti, iš tiesų ir pats tik vieną kitą prisimenu. Ak taip, tiesa, vos neužmiršau paminėti leitenanto Naidleino. Jis stypčioja šen ir ten mums priešais nosį – ištisi pora metrų. Mes jį pravardžiuojame Didžiąja Vienos Dešrele. Ilgšis, džiūsna ir dar austras. Mina pirmyn atgal laukdamas naujo įsakymo.
Tą valandėlę mylėjau gyvenimą taip, kaip dar niekada iki tol, mat gyvenimo grožis giliai įrėžtas mirties veide. Koks nuostabus tas mūsų gyvenimas. Noriu atverti kiekvieną odos porą, siurbti jį į save, kol pasilies per kraštus, tada jo įkvėpti, atsigerti ir į jį panirti. Galvoju apie visus mažyčius dalykus, kurie lig šiol buvo savaime suprantami. Aukso vertės atrodo jie man dabar: šviežios šabo duonos skonis, prie ugnies įšildytų apatinių drabužių prisilietimas žiemą, rudens lapų šnarėjimas po kojomis, žiovulinga pradykinėtos dienos palaima. Kažin ką būčiau atidavęs už galimybę iš naujo pragyventi tuos nerūpestingus laikus. Užtat aną dieną, Fišeli, aną dieną nėmaž neabejojau: tuojau mirsiu. Fronte praleidęs vos tą vieną dieną, prisižiūrėjau užtektinai, kad tuo įsitikinčiau.
Padedu į šalį laišką, ir mane iš baimės ima krėsti drebulys. Vos tveriu ilgesį, taip norisi tuojau pat atsidurti namuose, Ulianuve. Galvoju apie motiną ir tėvą. Trokštu pamatyti mylimiausią sesulę Eidelę, taip pat kitus triukšmadarius brolius ir seseris. Tačiau užvis daugiausia galvoju apie Lotę ir saulės purslais nutaškytą Sano upės užutėkį. Regiu, kaip priešais mane didingai skleidžiasi visas bučinių kilimas. Mintyse piešiu sutuoktuvių vaizdus, mėginu įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų vaikai, kurių galėjome susilaukti. Mat tą dieną Galicijoje, kai rusai taršė mus į skutus, tai atrodė visai neįmanoma. Jų artilerija ištaškys mane, jie sutremps į purvyną. Taip ir mirsiu nepraradęs nekaltybės, krauju įmirkusioje gimtojoje žemėje. Siaubas surakina lediniais gniaužtais ir nebepaleidžia. Mintys galvoje visai juodos. Ieškodamas bent šiokios tokios atramos dirsteliu į Ježį Ingverą. Mudu kartu užaugome, kartu lankėme mokyklą, viską, ką darėme, darėme kartu. Žinau, ką jis jaučia, ne blogiau, nei ką jaučiu pats. Tam, kad perprasčiau draugo būseną, pakanka įsižiūrėti į jo veidu slenkančius šešėlius. Ježis virpa, nors oras visai nešaltas. Blausiai šypteli, ir aš suprantu: jis irgi nuklydęs į Ulianuvą, ten, kur visi prisiminimai. Niekur nerasi geriau kaip ten.